Sausa rasa. Žvaigždėtas dangus. Nuogi pečiai. Sužvarbusios rankos. Basos, sustėrusios pėdos. Tušti delnai. Bereikšmis žvilgsnis.
Tu klausi manęs „Kiek laiko mums dar liko?“. Tesugebu švystelėti akis į dangaus beribę. Lupos virpa, kaip niekuomet anksčiau. Plaukai laksto pavėjui. Jaučiuosi tokia laisva ir nepriklausoma, lengva it paukštis. Rodos, imčiau ir pakilčiau į platybę.
„Du mėnesiai kelio“ – tariu. Jaučiu ašarų sūrumą, mintys lekia nepavejamai. Prausiu veidą ryto aušra. Brendu nejučiomis per drėgną pievą. Tiesiu rankas į šaltą, gaivinantį orą. Jo vėsa, tyrumas padeda plačiai atmerkti, žiemos išsiilgusias, blakstienų saugomas, akis. Rieškučiomis semiu šaltinio vandenį. Staiga nustėrę sustojame vienas prieš kitą, tartum amžini draugai ir priešai. Akyse suliepsnojo ugnis, susipynusi su tirpstančiu ledu. Lyg viskas vėl iš pradžios, neturinčios pabaigos.
Praūžus vėjo gūsiui – pasijutome svetimi. Taip ir sėdim, svajojam, gyvenam ant pilkšvo debesio krašto, tuomet apsisukame ir nueiname savo keliu į nežinomybę, spėliodami - draugai mes, ar priešai.